Išlaikraščio “Amžius”
Čia, nuvežę aparatūrą, prie mūsų priėjo Aidas su Vytu. Pakartojau tą patį klausimą.
Kaip gyvenate ?
Aidas: Visokių yra žmonių. Įsivaizduok, auga medis. Vienas praeis pro jį ir net nepažvelgs į tą pusę. Kitas praeidamas pasuks galvą, pasižiūrės ir tiek. Galiausiai atsiras toks keistuolis, kuris paklaus: o kodėl medis ? Taip ir gyvename. Auksčiau visko – muzika. Antras lygis – darbas. Galiausiai lieka buitis. Gyvenime Seno Kuino imidžas priklauso nuo nuotaikos. Kartais iškyla toks griūvančio trobesio įvaizdis. Bet yra it kita muzikinė pusė. Pagalvoji, kad vis tiek žmonėms kažką gali duoti.
Vytas: Aidas čia jau prišnekėjo... Taip, visą laiką priešybė – kaip išgyvent ir kaip grot.
Vilijus: Jei gerai grosi – iš bado numirsi.
Vytas: Amerikoj gal ir galėtum pragyvent. Kitas dalykas: mums daug metų buvo skiepijama azijietiška kultūra, tai dabar išlįst iš viso to labai sunku. Sunku kažkam kažką įrodyt.
Svarbiausia – mes patys žinom, kas mūsų muzikoje yra gera, o kas yra bloga. Stengiames, kad būtų geriau. Rokas – amžina opozicija. Jei tu esi muzikantas tai turi tam tikrą vietą, kuri vadinasi širdis.
Aidas: Šiaip ar taip, jei tu esi grojęs bliuzą, tai iš karto matyti.
Vytas: Lietuviai – išprievartauta tauta, nuolatos pasiduodanti kieno nors įtakai: Azijos arba Vakarų. Rokas neturi savo tradicijų, nėra šaknų, nėra iš ko pasimokyt.
O dabar įsivaizduok: tau trisdešimt aštuoneri, tu dirbi ir gauni minimumą. Ar nori dar ką nors daryt ? Štai ir yra blues. Jei tu užsiropšti ant scenos, ir bent vienas žmogus tavęs klauso, tai ir apsimoka grot. Tuo ir pabaigsim.