LABIAUSIAI LIETUVIŠKA GRUPĖ

Kai Lietuvoje dar nekvepėjo “perestroika”, Vilijus gyveno Varėnoje. “Tais laikais visur vyravo “dedovščina”, - dalinasi tuometinės pedagogikos subtilumais. – Tik paprašyk “seno” gitaristo pamokyti kokį akordą, iškart pasiųs ant trijų raidžių... O jei visgi susimildavo ir pasidalindavo patirtimi, tai rankos taip drebėdavo, kad pasisukęs gitaros rifu kabindavai lėkštę, sukeldamas didžiulį triukšmą ir dar didesnį mokytojo nervą”. Tuo metu Džyza, atvirkščiai, natų mokytis nenorėjo, bet kažkaip sugebėjo baigti akordeono klasę. Ir jautė silpnybę būgnams, nors tada visi kieti “bičai” buvo gitaristai.
Dar Varėnoje Vilijus įkūrė savo pirmąją grupę “Karbiuratorius”. ,,Man labai patiko to žodžio artikuliavimas: “karrr-biu-rrrato-rrrius”, - pasakoja Vilijus. Pasisekimes buvo neprastas, o kiekviename kaime, kur grupė koncertuodavo, žmonės taip smagiai pasišokdavo, kad net kultūros namų darbuotojos stebėjosi. Taip vaikinai ir koncertavo, kol jais nesusidomėjo saugumas. Grupei iširus, Vilijus įkūrė kitą kolektyvą, kurio koncertinė veikla, deja, nebuvo tokia sėkminga: grodavo tik girtiems milicininkams ir studijos sienoms. Tačiau vieną sykį Jonavoje susipažino su Džyza. Šis ir pakvietė Vilijų į sostinę. Prie jų prisidėjus Audriui Azguridžiui (boso gitara) gimė dabartinis “Seno Kuino” variantas. Kaip juokauja Džyza, “labiausiai lietuviška” grupė, kurioje, anot vienos koncertinės afišos, groja “Vitalijus Važnevskis, Aleksandras Jeguarovas ir Audrius Askaridis”.

PORA ŽODŽIŲ APIE VALTĮ

Grįžkime į šiuos laikus. “Seno Kuino” koncertuose muzikantų bendraamžių – mažuma. Dažnai grupės pasirodymus stebi šešiolikmečiai arba pražilę senukai. Kartą einant Vokiečių gatve, mane “užkabino” garsas ir tarsi virtualia kilpa įsivedė į “Baltus dramblius”. Kavinėje grojantį “Seną Kuiną” palaikė įsiaudrinę pusnuogiai muzikos gerbėjai, todėl vyksmas labiau panėšėjo į pankroko koncertą nei į baltojo bliuzo šešėlį, kurį sukuria Viliaus gitaros ošimas. “Kiekvienas reiškiasi kaip nori”, - atlaidžiai sako Dpyza, tačiau Vilijus daug kategoriškesnis: “Mūsų reikia klausytis: labai nesmagu, kai groji gana dramatišką kūrinį, o niekas nekreipia dėmesio nei į tekstą, nei į muziką”.
Ironiškiems stebėtojams gali pasirodyti, kad trijulė visą savo muzikinę karjerą “dirba valtį” (informacija nežinantiems: vienas grupės fanų itin pamėgtų hitų turi labai įsimintiną frazę - ,,kaip ilgai aš dirbau valtį”). Tačiau tokiems kritikams Vilijus drąsiai atrėžia, kad Mikas Jageris savąją “Satisfaction” dainuoja jau keturiasdešimt dvejus metus. Be to, bliuzas – dėkingas muzikinis stilius: tą pačią “valtį” galima grot lėčiau arba greičiau, arba akustinį variantą.
1 2 3