REALISTAI

Jums įdomu, kodėl “Senas Kuinas” nedalyvauja Eurovizijos konkurse, Lietuvos dainų dešimtuke ar NML... “Kažkada sakiau Virgiui Stakėnui, - prisiminė diskusiją su žinomu muzikantu Džyza. – Na, ką tu darai? Juk mes kuriame rimtą kantri”. O jis man atsakė: “Glavnoje – melkat na ekrane”. ,,Dalyvauti tokiuose konkursuose – tolygu su užtaisytu šautuvu eiti į mišką, kuriame nėra žvėrių, - draugą papildo Vilijus. – Juk pagrindiniai tokių konkursų finansuotojai – trylikos, keturiolikos metų paauglės. Už mus jos tikrai nebalsuos, nes tokiame pop kontekste esame atgyvenos, grojame per garsiai ir visai nesuprantamą muziką”. Tačiau nei Vilijus, nei Audrius, nei Džyza dėl to nesigraužia, nes seniai taškus ant “i” sudėjo. “Tai ir yra didžiausia laisvė, - sako Džyza, - kai nereikia skaičiuoti reitingų ir šypsotis žmogui į veidą už nugaros laikant peilį”.

NE HUBA DUBA JUBA

Gali pasirodyti, jog Vilijus ir Džyza dažnai nesutaria. Iš tiesų, grupė buvo net išsiskyrusi. Tačiau, kaip juokauja Džyza, jie vėl sueina į kruvą, kai tik jis parduoda savo būgnus. Muzikantai per tiek metų išmoko kūrybinius nesutarimus spręsti demokratijos principu: kur du sutinka, ten trečias neprieštarauja. Tačiau ir komplimentų vienas kitam seniai nedalina. Greičiau atvirkščiai: “siuntinėja” vienas kitą kai tik netingi, užtat kūryboje jie šimtu procentų sąžiningi ir atviri. Tuo labiau, kad iš muzikos nereikia gyventi. “Tai ideliausias variantas. Aš visą laiką kartoju: jei žmogus grojantis bliuzą, lenda į komerciją, jis gali baigti tik “huba duba juba” stiliaus koveriais, - savo teoriją dėsto Džyza. – Arba po keturių pasirodymų scenoje turės suvokti, kad už sąžiningą muziką jam niekas “babkių” nemokės, pusnuogių mergų nesusirinks, rėmėjai neatveš bačkos alaus...”

TARP EILUČIŲ

“Senas Kuinas” – viena iš nedaugelio Lietuvos grupių, kuri neatsisako politinių lozungų, tačiau siūlo juos skaityti tarp eilučių. Beje, anot muzikantų, dėl jų principinės pozicijos grupė keletą metų nekviečiama į Varnius. Boso gitaristas Audrius į internetą “tekštelėjo” straipsnį, kritikuojantį žinomo festivalio organizatorius. “Bet mes dėl to nepergyvename, - kaip visada optimistiškai dėsto Džyza. – Tikriausiai Varniuose ir vėl gros tos pačios lietuviškos grupės, vienas lenkų kolektyvas, kolegos iš Latvijos ir koks nors amerikietis, užklydęs per Rygą, nes gyvena Suomijoje ir yra vedęs švedę, o jam pritars tie patys latviai”.
Šiaip ar taip, analogų “Senam kuinui” Lietuvoje nėra. Grupės, kuriančias savo autorinę muziką ir tekstus, tikriausiai būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Atrodytų, - puiki niša saviraiškai, tačiau Vilijus ir Džyza tuo visiškai nesidžiaugia. Jei būtų dar viena panašaus stiliaus komanda, vyrai galėtų su ja pasivaržyti ir taip kelti savo lygį. Ir susėdus prie stalo pasišnekėti apie jaudinančius dalykus. “Dabar mes per muzikantų “tusovkes” neturime apie ką kalbėtis, - apmaudo neslepia Vilijus. – Niekas nebekalba apie kūrybą, žodžio skambesį...” “Šnekos apie bobas ir arielką – mums jau praeitas etapas”, - Kolegai antrina Džyza.
Todėl, jei koks “Jaunas Eržilas” norėtų mesti iššūkį “Senam Kuinui”, lai nesigėdina – ima į rankas gitarą ar sėda prie būgnų.
1 2 3